Naujos Padniestrės konflikto sureguliavimo galimybės 

“Užšalusiu” dažnai vadinamas Padniestrės konfliktas, kuris tęsiasi jau 15 metų ir yra pagrindinė kliūtis Moldovos teritoriniam vientisumui atkurti, eilinį kartą priminė apie save nauja įdomia iniciatyva. Šių metų spalio 10 d. laikraščiui “Izvestija” duotame interviu Moldovos prezidentas Vladimiras Voroninas pasiūlė visišką šalies, įskaitant ir kairiajame Dniestro upės krante esančios Padniestrės, demilitarizaciją. Pagal šį planą turėtų būti atsisakyta visos sunkiosios ginkluotės perlydant ją Padniestrėje esančioje Rybnicos metalo liejykloje. Pasak Moldovos prezidento, toks planas galėtų būti įgyvendintas per 6 mėnesius. Nusiginklavimui įvykus, stipriai sumažintos abiejų Dniestro krantų pajėgos butų apjungtos į bendras teritoriniu principu formuojamas pajėgas, kurių pagrindine užduotimi taptų dalyvavimas tarptautinėse taikos palaikymo misijose. Tuo pačiu Moldova įtvirtintų savo, kaip neutralios šalies, statusą. Dar svarbiau yra tai, kad šiuo atveju jau nebeturėtų kur trauktis dalį Moldovos teritorijos okupavusi Rusija ir būtų priversta išvesti savo karius ir ginkluotę iš Padniestrės, kas iš esmės leistų ratifikuoti adaptuotą Įprastinės ginkluotės Europoje sutartį, iš kurios (neadaptuotos) Maskva šiuo metu yra vienašališkai pasitraukusi.

Prezidento Voronino siūloma demilitarizacijos idėja iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti utopiška, tačiau Moldovos situacija yra gana unikali tiek geografine, tiek karine, tiek ir politine prasme. Moldovos geografinė padėtis yra ypatinga tuo, kad ji ribojasi tik su dvejomis valstybėmis – Rumunija ir Ukraina, kurios už ją yra žymiai didesnės ir galingesnės kariniu požiūriu. Jei kuri nors viena iš šių šalių sumanytų (kas praktiškai neįsivaizduojama) okupuoti Moldovą, galėtų tai padaryti labai lengvai ir greitai. Pati Moldova, turėdama tik apie 6.500 menkai apmokytų ir prastai ginkluotų karių, jokios rimtos karinės grėsmės savo kaimynėms nekelia. Tačiau svarbiausia yra tai, kad sėkmingam Padniestrės konflikto sureguliavimui yra būtinas šios Maskvos kontroliuojamos separatistinės srities ginkluotų formuočių, kurios savo pajėgumais prilygsta, o dažnai net ir lenkia likusią Moldovą, išformavimas. Be šio proceso įgyvendinimo joks sėkmingas Moldovos suvienijimas ir tolesnės demokratinės reformos yra neįmanomos.

Pastarojo meto įvykiai rodo, kad tokioms permainoms vis labiau yra pribrendęs ir separatistinės Padniestrės elitas. 2005 metų gruodį vykusiuose rinkimuose į nepripažintos srities de facto aukščiausiąją tarybą daugumą rinkėjų balsų gavo Jevgenijaus Ševčiuko vadovaujamas politinis judėjimas “Atsinaujinimas” (“Obnovlenyje”), kuris atstovauja didelei daliai srities jaunosios kartos ir platiems verslo interesams. Per porą metų šis judėjimas jau spėjo įrodyti savo pozicijų lankstumą, kas buvo ir yra visiškai nebūdinga srities de facto prezidentui Igoriui Smirnovui ir jo partijai “Respublika”. Vienu iš tokio lankstumo pavyzdžių tapo šį rugsėjį daliai moldavų į Padniestrę įvežamoms prekėms taikytų šimtaprocentinių muitų atšaukimas. Taip pat Tiraspolis (de facto aukščiausioji taryba) panaikino ir taip vadinamus “migracinius mokesčius”, kuriais buvo apmokestinami visi į sritį atvykstantys “užsieniečiai”, įskaitant ir Moldovos piliečius. Tai įvyko po to, kai Kišiniovas supaprastino Padniestrėje esančių prekybos įmonių registraciją Kišiniove, kas suteikė pastarosioms galimybę naudotis Moldovai taikomu preferenciniu prekybos režimu.

Konstruktyvus dialogas tarp dviejų Dniestro krantų pradedamas jausti ir tokiuose klausimuose, kaip Padniestrės universitetinių diplomų pripažinimas visoje Moldovos teritorijoje, bendro televizijos kanalo įkūrimas, turtinių teisių sureguliavus Padniestrės konfliktą išsaugojimas, socialinių garantijų Padniestrės srities gyventojams pritaikymas, bendras geležinkelių, automobilinių kelių ir tiltų atnaujinimas, dalinimasis užsienio parama šią vasarą įvykusios sausros padariniams likviduoti ir daugelyje kitų. Tokiu būdu faktiškai yra sutariama, kad, koks galų gale bebūtų galutinis Padniestrės srities statuso sprendimas, bendram gyvenimui vienoje valstybėje reikėtų ruoštis jau dabar. Panašu, kad būtent tai ir galima įvardinti kaip svarbiausią neseniai šioje šalyje įvykusį pokytį, kuris atveria naujas galimybes Padniestrės konflikto sureguliavimui.

Sekančiu loginiu žingsniu turėtų tapti derybų, kurios jau daugiau kaip metai yra nutrūkusios, atnaujinimas. Derybos dėl Padniestrės konflikto sureguliavimo taip vadinamame “penkiašaliame” formate (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija - ESBO, Rusija, Ukraina, Tiraspolis ir Kišiniovas) vyko jau nuo 1997 m., o 2005 m. rugsėjo mėn. šis formatas, prie jo stebėtojų teisėmis prisijungus JAV ir ES, išsiplėtė iki “5+2” formato. Toks jis gyvavo iki 2006 m. kovo 7 d., kai derybos visiškai žlugo iš jų pasitraukus Tiraspoliui (Padniestrei). Nuo to laiko konflikto sprendimą buvo bandoma išjudinti įvairiais būdais, įskaitant ir slaptas Kišiniovo derybas su Maskva. Jos vyko nuo 2006 m. rugsėjo iki šių metų spalio mėnesio. Jų pabaigą simboliškai pažymi spalio 4 d. Moldovos prezidento Vladimiro Voronino išsamus interviu (Komsomolskaya pravda v Moldove), kuris tapo lūžio tašku ir nauju postūmiu atnaujinti derybas “5+2” formato rėmuose. Kalbant apie Moldovos demilitarizacija, 2007 m. spalio 22 d. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) šio nutrūkusių derybų formato dalyvius buvo sukvietusi Odesoje, kur buvo atnaujinti pasitarimai dėl karinių tarpusavio pasitikėjimo priemonių taikymo visoje Moldovos teritorijoje. Tai tik vienas iš pastarojo meto žingsnių, kurie konfliktuojančias šalis galėtų grąžinti prie derybų stalo.

Jei derybos atsinaujintų, jose dar svarbesnį vaidmenį įgytų Europos Sąjunga, kurios Moldovos-Ukrainos pasienyje efektyviai veikianti EUBAM (European Union Border Assistance Mission) misija neseniai buvo pratęsta net iki 2009 metų. Tuo tarpu Lietuva taip pat sparčiai didina savo indėlį stiprinant paramą Moldovos demokratinėms reformoms ir eurointegraciniams procesams. Praėjusiais metais Kišiniove buvo atidaryta Lietuvos ambasada Moldovoje, o šių metų lapkričio pabaigoje buvo pristatytas naujai įsteigtas Moldovos-Lietuvos fondas “Europos integracijos studijų centras” Moldovoje ir jo planuojama veikla. Toks šiuo metu vykstantis Lietuvos ir Moldovos stiprėjančių ryšių institucionalizavimas tik dar kartą įrodo, kad mūsų šalies suinteresuotumas Moldovoje vykstančiomis reformomis nėra paviršutiniškas arba trumpalaikis, o paremtas Europos Sąjungoje pripažintomis vertybėmis, kaimynystės politikos tikslais ir rimtu pasiryžimu padėti savo Rytinėms kaimynėms, kaip dar visiškai neseniai buvo padėta ir mūsų šaliai.

Adomas Davalga
VšĮ “Europos integracijos studijų centras”