Per pastaruosius penkerius metus Europos Sąjunga (ES) ir jos narės susidūrė su visa eile labai rimtų iššūkių. Rusijos veiksmai Ukrainoje, Arkties regione privertė iš esmės peržiūrėti Rytinio ES flango saugumo klausimą. Sirijos krizė ir suirutė Libijoje, neramumai Sub-Sacharinėje Afrikoje ir jų sukelta pabėgėlių krizė Europoje verčia iš esmės peržiūrėti ir pietinio flango saugumo klausimą. Teroristiniai išpuoliai Prancūzijoje, Belgijoje ir kitose valstybėse verčia peržiūrėti ir stiprinti vidinį valstybių saugumą. Galiausiai D. Britanijos sprendimas pasitraukti iš ES ženkliai sumažins Sąjungos karinius pajėgumus.

Įvertinus visus šiuos kompleksinius iššūkius ES valstybės 2017 m. gruodį nusprendė aktyvuoti dar 2009 m. įsigaliojusioje Lisabonos sutartyje numatytą galimybę gilinti bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityje toms ES valstybėms narėms, kurių kariniai pajėgumai atitinka aukštesnius kriterijus ir kurios tarpusavyje yra susaistytos didesniais įsipareigojimais. Šis, pernai metais aktyvuotas instrumentas yra žinomas Nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo (angl. Permanent Structured Cooperation, PESCO) vardu.

Tai, kad PESCO inicijuota remiantis Lisabonos sutartimi parodo tai, kad idėja turėti kažką panašaus į PESCO Europos Sąjungoje jau sklandė seniai. Iki tol būta ne vieno bandymo siekiant bendros ES saugumo ir gynybos politikos. Tačiau ne visos valstybės narės buvo įsitikinusios tokio mechanizmo kūrimu. Vienos manė, jog tai dubliuos NATO vykdomą veiklą, kitos nematė tokių išorinių grėsmių, jog reikėtų iš esmės peržiūrėti įsipareigojimus saugumo, o tuo pačiu ir finansinius įsipareigojimus. Treti, matydami federacines ES tendencijas nenorėjo skatinti mechanizmų, kurie galėtų sumažinti valstybių monopolį saugumo srityje, kūrimą. Tačiau jau išvardinti saugumo aplinkos pokyčiai privertė ES valstybes pakeisti savo požiūrį.

Pastaraisiais metais ES daug dėmesio skyrė naujoji gynybos iniciatyva, PESCO,. Vis dar anksti vertinti jo platesnę reikšmę, bet jos paleidimas tikrai sukūrė naują situaciją ES valstybių narių gynybos srityje. Pagrindinis Lietuvai klausimas yra tai, ar PESCO faktiškai padidina ar sumažina Europos saugumą - pastaroji perspektyva yra nuoroda į euroatlantinės saugumo architektūros silpnėjimą ir didėjanti Vašingtono ir Europos sostinių nepasitikėjimas.

Pagrindinis PESCO tikslas yra bendradarbiavimo tarp ES valstybių, norinčių ir pajėgių gilinimas ir stiprinimas. Taip siekiama kartu plėtoti svarbius karinius pajėgumus ir juos panaudoti juos ES karinėms operacijoms. Nors PESCO veikla yra koordinuojama Sekretoriato, sudaryto iš įvairių ES institucijų atstovų, pagrindinė veikla yra susijusi su konkrečių, specifinių projektų vykdymu, kuris atliekamas savanoriškumo pagrindu susitarusių ir įsipareigojusių valstybių.

Tam, kad šio naujo bendradarbiavimo neištiktų tas pats likimas kaip kitų panašių iniciatyvių praeityje, ES papildomų priemonių. Pati svarbiausia, Europos gynybos fondo (EGF) suformavimas. Tai Europos Komisijos įsteigtas fondas, skirtas investuoti į gynybos mokslinių tyrimų projektus, susijusius su technologijomis ir gebėjimų ugdymu, kurie yra svarbūs Europai. Paprastai tariant, ES sutarė gynybos sričiai skirti struktūrinių fondų lėšas.

Kita priemonė, kuri turėtų leisti neprarasti fokuso plėtojant bendradarbiavimą, yra susitarimas ir išskyrimas konkrečių 17 projektų, kuriuos vykdytų dalyvaujančios valstybės. Šie projektai apima įvairias veiklas: įvairių vadaviečių ir centrų (medicinos, krizių, karinio rengimo) plėtojimą, technologinių ir karinių platformų kūrimą (pėstininkų šarvuočių, komunikacinių sistemų, ugnies galios ir kt.), karinio mobilumo ir infrastruktūros stiprinimą, kibernetinių pajėgumų (informacijos dalinimosi, greito reagavimo komandų) kūrimas ir palaikymas. Šių konkrečių projektų vykdymas paremtas, kitu svarbiu PESCO veiklos akcentu. Jie visi vykdomi bendradarbiaujant atskiroms valstybėms, taip tarsi sukuriant atskirus klasterius, prie kurių veiklos jungiasi didesnį įdirbį, ekspertizę turinčios valstybės.

Kaip pavyzdį būtų galima pateikti Lietuvos veiklą PESCO rėmuose. Ji ėmėsi iniciatyvos kuriant ES kibernetines greitojo reagavimo pajėgos. Tokių pajėgų pagrindu bus projekte dalyvaujančių šalių kibernetinių incidentų tyrimų ir kitų saugumą užtikrinančių institucijų specialistai, kurie tiek virtuliai, tiek fiziškai bendradarbiautų likviduojant incidentus. Kita sritis, kurios veikimu Lietuva yra labai suinteresuota, tai karinio mobilumo/tranzito Europoje supaprastinimas. Tai leistų ES ir NATO valstybių pajėgoms greičiau judėti Europoje, ypatingai, jeigu reikėtų sustiprinti Baltijos valstybių gynybinius pajėgumus. Tokie Lietuvos prioritetai atspindi ir jos strateginį požiūrį į NATO ir ES bendradarbiavimą, kuris turėtų funkcionuoti kaip vienas kitą papildantys, o ne dubliuojantys mechanizmai.